Dalykų integracijos pristatymas Turkijoje

 

Pasvalio Svalios pagrindinė mokykla antri metai dalyvauja tęstiniame tarptautiniame projekte „Comenius“. Šis projektas pavadintas taip: „Tarpdalykinis mokymas kultūros ir paveldo temomis“. Jam išradingai vadovauja anglų kalbos mokytojos, t.y.  koordinatorė  Rima Vaitekūnienė ir jos pavaduotoja Danguolė Baliūnienė.

Šiemet Svalios pagrindinės mokyklos mokytojai: Daiva Čeponienė, Svajūnas Bytautas, Vida Mikalajūnienė, Dalia Kruopienė, Genovaitė Šulskienė, Jolanta Preidžiuvienė, Vilija Petrikonienė, Rasa Simonavičiūtė su mokiniais, parengė tokius integruotus darbus:  „ Medinuko Jono istorija“, „Lietuviškas beržas“, „Metų laikai“, „Velykų belaukiant“.    

Puikius 4 darbus į Izmirą, vieną iš didžiausių Turkijos miestų, nuvežė mokyklos mokytojų komanda (Rima Vaitekūnienė, Danguolė Baliūnienė, Daiva Čeponienė, Žaneta Simonaitienė, Sandra Lengvinienė, Zita Abušova, Vida Virbickienė). Izmire susitiko kroatai, rumunai, turkai ir lietuviai bei apsilankė vienoje privačioje mokykloje. Turkų mokykla panaši į mūsų, lietuvių, ugdymo turiniu, skatinimu siekti kuo aukštesnių mokymosi rezultatų ir, žinoma, pažinti kitų šalių kultūrą, paveldą, bendraamžius, t.y. dalyvauti tarptautiniuose projektuose.

Pirmąją viešnagės dieną svečiai prie mokyklos buvo smagiai sutikti tautiškai pasipuošusių mokinių ir mokytojų,  pavaišinti saldumynais ir pakviesti į renginių salę. Nuskambėjus keturių šalių himnams, jaunosios turkės, apsirengusios itin spalvingais tautiniais drabužiais, vestuviniu (mergvakario) šokiu visus nuoširdžiai pasveikino.

Sužavėti malonaus priėmimo, po arbatos pertraukėlės susirinkome į konferencijų salę, kurioje prasidėjo darbų pristatymas. Pirmiausia savo veiklą pristatė šeimininkai. Taip pat savo darbus pateikė dviejų Kroatijos mokyklų (Pučiščios ir Splito) mokytojai. Mūsų mokyklos projekto vadovės parodė net trijų veiklų pristatymus ir labai visus sužavėjo. Po lietuvių išradingiausio ir plačiausio pristatymo rumunai apgailestavo savo darbais nieko nebenustebinsiantys... Per veiklų pristatymų buvome vaišinami gardžiais putėsiais su pušų prieskoniu.

Dienai baigiantis, turkai svečius pakvietė vakarienės, kurioje vaišinomės tradiciniais  kebabais, t.y. ant atviros ugnies keptais  jautienos, avienos, vištienos mėsos gabaliukais su aštriomis paprikomis, lapinėmis daržovėmis, pomidorais ir turkų duona (plonu papločiu), kepama kasdien kiekvienam valgymui. Gaivinamės gardžiu tradiciniu airanu – turkišku kefyru. Desertas – dubenėlyje keptas sūris, papuoštas ožkos sūrio gabaliuku, taip pat visiems buvo įdomus. Pasidžiaugę turkiška virtuve, perėjome į susikaupimo kambarį, prieš tai nusiavę batus. Čia du muzikantai grojo tautiniais instrumentais, vyrai susėdo ant grindų ir dainavo savo tautines dainas. Užtraukėme ir mes lietuvių liaudies dainą „Augo kieme klevelis“. Kroatų, rumunų, lietuvių liaudies dainų pynė tęsėsi ir autobuse grįžtant į viešbutį. Buvo smagu ir pačioms dainuoti, ir kitų paklausyti, nes daina, jos melodija, ritmas atveria tautos kultūros skrynią.

Antrąją viešnagės dieną lankėmės pamokose. Kadangi mokykla privati, mokslas 1-11 klasių mokiniams kainuoja nuo 10 iki 18 tūkstančių litų per metus. Į šią kainą įskaičiuotas mokinių maitinimas, vežiojimas į mokyklą, uniformos, vadovėliai. Mokykla nauja, puikios patalpos, nuostabūs stadionai, teniso stalai koridoriuose, kabinetai aprūpinti naujausia kompiuterine ir kitokia įranga. Prie mokyklos pradinukai turi savo daržiukus, kuriuose užsiaugina salotų, svogūnų, česnakų.

Vaikai Turkijoje mokosi 6 savaitės dienas  ir mokykloje būna beveik visą dieną (nuo 9 iki 16 valandos). 1-8 klasių mokiniai mokosi savo klasėse, o nuo aštuntos klasės mergaitės mokosi atskirai nuo berniukų. 1-8 klasių mokiniai dėvi ryškiaspalves uniformas, o vyresnės mergaitės – ne. Vyresniosios mergaitės ir mokykloje laikosi savo musulmoniškų tradicijų, t.y. galvas apsiriša šilkinėmis skaromis. Vaikai, ypač pradinukai,  labai judrūs, norintys bendrauti, susipažinti, aktyviai jungiasi į pokalbius, maloniai, mandagiai, laisvai bendrauja angliškai. Dešimtokės mergaitės daug žinojo apie Lietuvą, ypač krepšinį, mūsų tradicinį maistą – šaltibarščius.

Trečioji diena buvo skirta tolesnei „Comenius“ „stotelei“ aptarti. Kroatijos komandos vadovė, šio projekto koordinatorė Liucija Puljak apžvelgė nuveiktus darbus ir su visais tarėsi dėl paskutiniojo etapo, vyksiančio Lietuvoje. Ji pasiūlė į su žaliąja gamta susijusius tiriamuosius darbus  įtraukti ir vandens sritį, t.y. jo švaros svarbą ir būtinumą kiekvienam žmogui. Po planų aptarimo, Turkijos privačios mokyklos direktorius  įteikė pažymėjimus, kiekviena komanda kitų mokyklų kolegas apdovanojo mielomis dovanomis. Mūsų mokyklos projekto vadovės kroatams, rumunams ir turkams įteikė dailės mokytojos Onutės Šližienės pasiūtus lininius maišelius, išsiuvinėtus rūtomis ir papuoštus vėliavos spalvų juostelėmis, bei pasaulyje skaniausių šokoladinių saldainių rinkinių –dėžučių su Trakų pilies, Vilniaus, Kauno vaizdais.

Po finalinio renginio rinkomės į mokyklos kiemą bendrai nuotraukai. Pietauti buvome nuvežti į kitą mokyklą – darželį, kurioje apspito tamsiaakiai juodaplaukiai linksmuoliai ikimokyklinukai. Jie kartu su mumis ragavo turkiškų tradicinių patiekalų: trintos sriubos, jautienos (turkai pagal savo tradicijas ir tikėjimą nevalgo kiaulienos), ryžių putėsių ir vaisių, kurie auga Turkijoje (mandarinų, granatų, vynuogių).

Mūsų globėjos, t.y. anglų kalbos mokytojos Aiša ir Funda,  atsisveikinimui nuvežė į turkų turgų paragauti kavos. Tokią kavą paruošti geba tik turkai. Į miniatiūriniuose puodeliuose tiesiog po stoginėmis dengtoje turgaus gatvėje patiektą kavą, turkių pamokytos, dėjome gabaliuką cukraus, kuris iš pradžių net neskendo. Kol cukrus matosi, kavą ragauti rizikinga – ji labai karšta. Kai cukrus pamažu ištirpo, gardžiavomės trimis gerais gurkšniais stipriausios kavos, kurią paskui būtina užgerti vandeniu.

Vadovės pasiūlė apsilankyti ir dviaukštėje turkų bažnyčioje, didingoje, išklotoje puikiais margaraščiais kilimais. Turkai – labai pamaldūs žmonės (meldžiasi bent 5 kartus per dieną). Į šią šventovę (kaip ir mečetes) reikia eiti be batų, moterims būtina gobtis skaromis. Bažnyčioje nėra altoriaus: turkai vyrai meldžiasi I-ame aukšte, moterys – II-ame.

Prie bažnyčios ir atsisveikinome su projekto dalyviais. Patraukėme į turgų pirkti lauktuvių. Turkija išsiskiria suvenyrais su mėlynąja akimi, kaljanais, puikiais medvilnės audiniais ir odos, sidabro dirbiniais, margomis šilko skaromis ir, žinoma, želiniais įvairių skonių saldainiais su riešutais. Turkai – puikūs pardavėjai, nes norėdami įsiūlyti savo prekę, noriai vaišina pirkėja gaivia rabata.

Palikome saulėtąją ir spalio pabaigoje dar vasarišką Turkiją ankstų šeštadienio rytą. Grįždamos diskutavome apie projektą, džiaugėmės sužinojusios daug naujo, susiradusios bendraminčių, pavasarį, gegužės pradžioje,  atvyksiančių į Lietuvą, į mūsų Svalios mokyklą.

 Vida Virbicienė,

lietuvių kalbos mokytoja